Šiame tinklaraščio įraše nagrinėsiu vaikų genetinio dizaino privalumus ir trūkumus, išnagrinėsiu įvairius šio klausimo aspektus ir aptarsiu jo pasekmes, daugiausia dėmesio skirdamas savo paties požiūriui.

Genetinio dizaino perspektyvos

Tėvai visada stengėsi, kad jų vaikai būtų išskirtiniai. Klesti ne tik akademinių dalykų, tokių kaip matematika, gamtos mokslai ir anglų kalba, korepetitorių centrai, bet ir vis daugiau tėvų nuo mažens leidžia savo vaikus į meno ir sporto programas, tokias kaip sportas, dailė ir muzika. Pastaruoju metu, didėjant socialinių tinklų naudojimui, vis daugiau tėvų kruopščiai formuoja savo mažų vaikų plaukus ir drabužius bei dalijasi jų nuotraukomis. Greta šių įvairių pastangų, bandoma taikyti ir šiek tiek kitokį požiūrį. Konkrečiai, tai apima genų inžineriją vaikams, siekiant suteikti jiems išskirtinių gebėjimų nuo pat gimimo. Trumpai tariant, atsiranda judėjimas „projektuoti“ vaikus.
Panagrinėkime Michaelo Sandelio knygą šia tema. Sandelis teigia, kad vaikų genetinė inžinerija reikšmingai nesiskiria nuo „eugenikos“ – praktikos, kuri anksčiau buvo taikoma, bet dėl ​​įvairių problemų panaikinta, – todėl genetinė inžinerija neturėtų būti leidžiama. Eugenika reiškia politiką, įgyvendinamą siekiant pagerinti žmonių rūšies genų fondą, kurioje netgi buvo griebiamasi nežmoniškų metodų, tokių kaip priverstinė sterilizacija. Be to, Sandelis lygina genetinį gerinimą su vaiko gebėjimų gerinimu per švietimą ir mokymą, aiškindamas, kad nors gerinimo šalininkai mato mažai skirtumų tarp šių dviejų požiūrių, kritikai juos laiko visiškai skirtingais klausimais. Atsižvelgiant į pernelyg didelį spaudimą šiandieniniame švietimo pasaulyje, abu požiūriai gali atrodyti šiek tiek panašūs. Tačiau jis teigia, kad tokių panašumų egzistavimas nepateisina genetinio gerinimo; veikiau turėtume kritikuoti pačius pernelyg didelius švietimo metodus. Nors tiesa, kad šios problemos egzistuoja, manau, kad Sandelis kritikavo genetinį dizainą, sutelkdamas dėmesį tik į pernelyg kraštutinių tėvų pavyzdžius, nepakankamai atsižvelgdamas į galimą savo vaikų dizaino naudą. Aš laikausi šiek tiek kitokios pozicijos nei Sandelis. Manau, kad jei galėtume manipuliuoti vaiko genais, nauda nusvertų trūkumus.

Genetinio dizaino privalumai

Pirma, yra teigiamas aspektas – galimybė gydyti žmones, sergančius genetinėmis ligomis ar įgimtais sutrikimais, genetiniu lygmeniu, taip sumažinant jų gyvenimo sunkumus. Be to, yra privalumas – galimybė iš anksto padėti žmonėms, kurie vėliau gyvenime gali susidurti su dideliais sunkumais. Sandelis taip pat pripažįsta, kad riba tarp terapijos ir gerinimo yra neryški, tačiau teigia, kad terapiją galima skatinti. Tačiau lieka neaišku, kaip tiksliai nubrėžtume tą neryškią ribą, ar technologija, jai patobulėjus, tikrai gali būti naudojama tik terapiniais tikslais. Savo knygoje Sandelis teigia, kad net jei riba tarp terapijos ir gerinimo yra neryški, jas reikia atskirti; tačiau jis nepateikia aiškaus atsakymo, kaip nustatyti šį kriterijų. Manau, kad praktiškai neįmanoma aiškiai atskirti šių dviejų dalykų. Iš tikrųjų yra daug žmonių, kurie susiduria su dideliais gyvenimo sunkumais, net jei jų būklė mediciniškai nėra klasifikuojama kaip „ligos“. Nepageidautina užmerkti akių į galimybę jiems padėti.
Dar vienas privalumas yra tas, kad tai gali atverti naujų galimybių vaikams, kurie yra nusivylę, nes negali pasiekti savo svajonių dėl įgimtų talentų skirtumų. Anksčiau buvo plačiai paplitęs įsitikinimas, kad sėkmę galima pasiekti vien pastangomis; tačiau įvairūs tyrimai nuolat rodo, kad įgimtas talentas taip pat vaidina svarbų vaidmenį siekiant sėkmės. Kitaip tariant, nors pastangos yra nepaprastai svarbios, individo įgimtos savybės taip pat yra veiksnys, kurio negalima lengvai ignoruoti. Genetinės inžinerijos pagalba, kai vaikas atranda, ko nori, galime suteikti jam geresnį pagrindą siekti savo svajonių.
Taip pat kritikuojama, kad jei genetinė inžinerija bus naudojama vaiko įgimtiems talentams tokiu būdu sustiprinti, konkurencija taps dar didesnė. Tačiau manau, kad pagrindinė nereikalingos konkurencijos priežastis yra ne ta, kad visi yra išskirtiniai, o ta, kad išskirtiniai asmenys pernelyg susitelkia į konkrečias sritis. Šiandien daugelis žmonių, užuot apmąstę, ką jie iš tikrųjų nori daryti ar kurioje srityje nori būti pripažinti, renkasi karjeros kelią teikdami pirmenybę išoriniams veiksniams, tokiems kaip socialinė padėtis ar ekonominis atlygis.
Dėl to talentai nėra tolygiai pasiskirstę įvairiose srityse, ir žmonės linkę telktis tik į kelias konkrečias sritis. Šio reiškinio nebus lengva išspręsti, nebent pasikeistų socialinis klimatas, kuris pernelyg palankus tam tikroms sritims. Priešingai, manau, kad šį reiškinį būtų galima sušvelninti, jei žmonės, kurie anksčiau negalėjo dirbti kitose srityse dėl įgimtų talentų ribotumo, galėtų pradėti dirbti naujose srityse.
Prieš kelerius metus, kai didelis KAIST savižudybių skaičius buvo iškeltas kaip socialinė problema, kilo ginčų, ar prestižinių universitetų, kuriuose renkasi išskirtiniai studentai, studentai iš tikrųjų gyvena laimingą gyvenimą. Taip pat nerimaujama, kad vaikų „projektavimas“ gali išplėsti šią problemą ne tik kelių elitinių universitetų, bet ir visos visuomenės akyse. Todėl kritikai teigia, kad minėtas „sparnų suteikimo vaiko svajonėms“ privalumas iš tikrųjų gali sugriauti tas pačias svajones. Tačiau didelis savižudybių skaičius nebuvo būdingas tik KAIST, o problema, būdinga keliems prestižiniams universitetams, ir toliau dedamos pastangos palaipsniui gerinti situaciją tokiomis priemonėmis kaip studentų informuotumo didinimas ir psichikos sveikatos paramos plėtra. Galiausiai manau, kad net ir aplinkoje, kurioje visi yra išskirtinai talentingi, asmenys gali gyventi laimingą gyvenimą tol, kol juos remia jų asmeninės vertybės ir socialinės paramos sistemos.

Kaip turėtų būti naudojama genetinė inžinerija?

Patys mokslas ir technologijos visada yra vertybiškai neutralūs. Problema slypi tame, kaip žmonės tas technologijas naudoja. Sandelio knyga pirmiausia kritikuoja pernelyg spaudimą keliančius auklėjimo stilius, pavyzdžiui, atvejus, kai tėvai sąmoningai siekia diagnozuoti mokymosi sutrikimą arba skiria vaistus ne medicininiais tikslais – net jei jų vaikas neserga ADHD – kad pagerintų koncentraciją. Manau, kad šie pavyzdžiai yra pernelyg kraštutiniai. Dauguma tėvų gali suprasti savo norą, kad jų vaikai turėtų šiek tiek geresnių talentų ir gyventų šiek tiek patogesnį gyvenimą. Žinoma, pripažįstu, kad yra problema su tėvais, kurie šiame procese pernelyg kontroliuoja savo vaikus. Tačiau nemanau, kad turėtume besąlygiškai vertinti pačias technologijas, kurios gali būti naudojamos ir kitiems geriems tikslams, neigiamai vien todėl, kad yra galimybė, jog kai kurie klaidingų įsitikinimų turintys žmonės gali neigiamai panaudoti genų inžinerijos technologijas. Net ir žvelgiant į dabartinę švietimo būklę, tai, kad kai kurie tėvai reikalauja spaudimo keliančių švietimo metodų, nereiškia, kad tokie metodai yra socialiai priimami kaip teisingi. Priešingai, kuriamos įvairios sistemos ir reglamentai, siekiant nuolat spręsti šias problemas. Genetinės inžinerijos projektavimas taip pat gali prasidėti remiantis pagrindiniais principais ir socialinėmis normomis ir vystytis ta linkme, kuri sprendžia problemas ir skatina patobulinimus. Ekstremalių atvejų atsiradimas yra ne tiek pačios technologijos problema, kiek problema, kurios žmonių visuomenėje praktiškai neįmanoma išvengti, ir visi visuomenės nariai turi bendradarbiauti, kad rastų sprendimus.
Žinoma, yra tikimybė, kad vaikų genetinis dizainas gali sukelti neigiamų rezultatų, jei jį taikys pernelyg uolūs tėvai. Tačiau tikiuosi, kad teigiamas poveikis – pagalba vaikams įgyvendinti savo svajones – nusvers bet kokias neigiamas pasekmes. Visuomenėje, kurioje daug žmonių gyvena kartu, neįmanoma visiškai išvengti konkurencijos. Svarbus yra pasirinkimas – tiek individų, tiek visuomenės – ar sveikai priimsime šią konkurenciją ir tinkamai panaudosime genetinį tobulinimą, ar pernelyg apsėsti konkurencijos ir panaudosime ją neigiamai. Švietimas taip pat kartais naudojamas kaip priemonė patenkinti nereikalingas ambicijas, tačiau, kita vertus, jis atlieka teigiamą vaidmenį gerinant mokinių gebėjimus. Tėvų praktika genetiškai modifikuoti savo vaikus nedaug kuo skiriasi nuo to. Nors kai kuriais neigiamais atvejais gali prireikti atitinkamo reguliavimo, manau, kad turime įvertinti teigiamas galimybes kartu su technologijomis, o ne vertinti jas vien neigiamai.